Ekskursija po Šiaulių kraštą (09-27)

Informacija: Atnaujinta: 2013 spalio 17; Peržiūros: 975

KelionepoSiauliukrasta

Ketvirtokės įspūdžiai rajono laikraščio „Šviesa“ priede „Vaikų trečiadienis“ (2013 m. spalio 16 d. Nr.79(7802))

Rugsėjo 27 dieną pradinių klasių mokiniai keliavo po Šiaulių kraštą.

Pirmiausia lankėsi Žaliūkių malūninko sodyboje. XIX a. pab. Šiauliuose pastatytas malūnas yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas, pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus ir svarbus kraštovaizdžio akcentas.

Žaliūkių vėjo malūnas yra kepurinis, dar vadinamas olandiško tipo (olenderis). Šalia malūno stovėjo malūnininko sodyba – dviejų galų gyvenamasis namas, svirnas ir klojimas. Čia gyveno samdomas malūnininkas. Per Pirmąjį pasaulinį karą malūnas tiekė miltus caro kariuomenės garnizono kepyklai Šiauliuose. Į malūną suvažiuodavo ūkininkai ir miestelėnai iš aplinkinių kaimų.

2008-2011 m. malūnas buvo restauruotas, o šiandien sodyboje vyksta pagrindinių lietuvių kalendorinių švenčių renginiai. Čia labai populiarus edukacinis užsiėmimas „Duonos kepimas“.

Išėję iš sodybos keliautojai stabtelėjo Saulės laikrodžio aikštėje, kurios svarbiausias akcentas – Stanislovo Kuzmos paauksuota, bronza padabinta beveik keturių metrų aukščio dekoratyvinė skulptūra „Šaulys“. Dažnai „Auksiniu berniuku" vadinama skulptūra bei aikštės grindinyje įlieti, valandas žymintys skaičiai - 12, 3 ir 6 - tarsi sujungia tris Šiaulių simbolius: Saulę, įprasminančią miesto žemėse įvykusį Saulės mūšį, Šaulį, nuo kurio kildinamas miesto vardas, ir Laiką, kuris prabėgo nuo tos dienos, kai miesto vardas buvo paminėtas pirmą kartą (1236 m). Tai aukščiausias saulės laikrodis Lietuvoje.
Saulės laikrodžio aikštės kūrimo darbams vadovavo architektai: A. Černiauskas, R. Jurėla, A. Višniūnas bei skulptorius S. Kuzma.

Taip pat ant ežero kranto pasikimo Geležinė laputė, skulptūra, įkūnijanti gudrumą. 2009 metais Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti Šiauliuose, prie Talkšos ežero, buvo pastatyta geležinės lapės skulptūra. Tai – šiauliečio dizainerio Viliaus Purono kūrinys.

Lapė pasirinkta kaip Gedimino sapno tęsinys: Gedimino laikais geležinis vilkas simbolizavo XV a. kylančios Lietuvos militaristinę galią, o dabartinei XXI a. Lietuvai privalu būti geležine lape, kad liktų gyva šioje audrų planetoje. Lapė – tai apsukrumo ir išminties simbolis.

Pasivaikščioję ir apžiūrėję skulptūras toliau vyko į dviračių muziejų, kuris buvo įkurtas 1980 m. Šiaulių gamykloje „Vairas“, o 1993 m. perduotas „Aušros“ muziejui. Sužinojo, kad jis - vienintelis toks muziejus Lietuvoje. Jame veikianti ekspozicija „Dviratis ir Lietuva" supažindino su dviračio atsiradimo istorija ir jo raida. Pamatė pirmuosius lietuviškus namų darbo dviračius iš medžio ir geležies, Vokietijoje, Anglijoje ir kitose šalyse pagamintus dviračius, kurie buvo populiariausi Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo, taip pat ir šiuolaikinius dviračius, velomobilius, jų aksesuarus. Visi buvo nustebinti dviračių įvairovės. Šiame muziejuje buvo galima pamatyti ir gamykloje „Baltik vairas“ pagamintą penkiamilijoninį dviratį.

Paskutinis sustojimas - maždaug už 7 km į šiaurę nuo Šiaulių esantis Kryžių kalnas, gausiai lankomas maldininkų iš viso pasaulio. Čia kasmet atvyksta apie pusę milijono žmonių. Kadaise ant šio kalno stovėjusi medinė pilis (XI-XIV a.). XIX a. viduryje Kryžių kalne tebuvo 20 kryžių. Vėliau jų čia pastatyta vis daugiau ir daugiau, ir, nors tarybų valdžios metais buvo draudžiama statyti kryžius, jų skaičius 1990 m. viršijo 50 tūkstančių. Šiuo metu Kryžių kalne sukaupta per 200 000 tūkstančių į žemę įkastų kryžių, mažų kryželių, rožinių, šventųjų paveikslėlių bei skulptūrų. Pats svarbiausias įvykis Kryžių kalno istorijoje, išgarsinęs jį visame pasaulyje, – popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas 1993 m. rugsėjo 7 d. Jis, susižavėjęs, kalbėjo: „Šį kalną turite rodyti visai Europai, visam pasauliui”.

Ekskursijos aprašas parengtas pasinaudojant įvairių kelionių agentūrų interneto svetainėse viešai skelbiama informacija